suzgribti

suzgrìbti intr. susiprotėti, susiprasti: Kaip anie sužinojo, ka jau y[ra] ten gaspadorius, anie tuokart suzgrìbo Šv. Suzgrìbo pamatęs, ka sprūsta merga, paėmė Krš. Viena minuta nesuzgribáu atšauti tai velnėnei Rdn. | refl. BŽ279, RŽ, DŽ¹, Pln, Tl, Kv, Krkl, Lkž: Ketinau sakyti, ale susizgribau, be išeis gerai, ir nesakiau J. Susizgribau, pradėjau kalbėti, o nepabengiau J. Susizgrìbo ans negerai padaręs, t. y. susiprato J. Susizgrìbęs dadūrė, ka nėko nežinąs Rdn. Nenumani, nesusizgrimbù [dovanos] paveizėti Rdn. Gerai, kad ans susizgribo, nusipirkos dalgį Akm. Paskiau jau susizgrìbo, čia paskiau gavo tarnybą Jdr. Aš da susizgribau pasakyti, ka taip nebuvo Vkš. Kaip aš anksčiau nesusizgribaũ Krs. Susizgribęs senolis paspūdino šalin M. Valanč. Žodžiu sakant, visi o visi, kurie šventvagišnai priimdinė[ja] sakramentą pakūtos, jei nesusizgribs, pekloj paskęs P. ║ refl. Š, BŽ537, DŽ, Rs jau kam įvykus susigaudyti, atsigosti: Nesusizgribáu iš karto atšauti DūnŽ. Prasitarusi susizgrìbo, ale nebeatšauksi DūnŽ. Kaip čia aš nebesusizgribaũ jam atsakyt šiteip Krs. Susizgribo išsitarusi, bet išleisto žodžio nebesugausi Žem. Ana tik susizgrìbo bepasakojanti užgyniotą pasaką Trš. Susizgrìbo mergelė, ale ka buvo po laiko Jnš. Veiza, ka gẽra, susizgrìbo ir išgrūdo [berną] Rdn. Jei kurie ir susizgribo nebesant katalikų kunegų, neturėjo kur dingti, pri ko glausties, kam tikėti M. Valanč. \ zgribti; pasizgribti; suzgribti